In memoriam Osvaldui Daugeliui (1955 10 06 – 2020 07 19)
Jis sugebėdavo akimirksniu įžvelgti dailės kūrinio vertę. Mokėjo grožėtis estetiškais daiktais. 
Buvo pametęs galvą dėl knygų. Garsėjo kaip prisiekęs melomanas. Jį nuolat supo kūrybingos asmenybės. Jo profesinėje kasdienybėje nestigo šventinių renginių, valstybinių apdovanojimų, nuostabių pažinčių, prasmingų kelionių. Nors vis atsidurdavo įvairiausių, kartais sudėtingų, įvykių epicentre, atrodė, tarytum niekuomet nesutrinka ir nesiblaško, o jo išraiška dažniausiai būdavo tokia, tarsi po akimirkos ims ir veidą nušvies plati šypsena. Regis, nerasi žmogaus, kuris būtų labiau mėgavęsis gyvenimu.
Osvaldas Daugelis aplink save skleidė nenusakomą ramų džiugesį, todėl dažnas jo draugijoje pasijusdavo saugus ir laisvas. Taip ir matau jį it tikrą prieškario poną oriai kertantį Vienybės aikštę. Neskubus žingsnis, solidus tvido švarkas, elegantiška kaklaskarė. Santūrų pasisveikinimą (anaiptol nebuvome labai artimi) iškart seka klausimas: „Na, tai ką, daktare?“
Daktarėmis vadino menotyrininkes, į Kauną atvykstančias iš Vilniaus. Kartais šis kiek ironiškas epitetas žaidimo neperpratusius suklaidindavo. Antai jį išgirdusi Sigutė Trimakaitė kuo rimčiausiai susidomėjo, kokias gi ligas gydau. Tuose juokuose (o žaisti Osvaldas mokėjo ir mėgo) slypėjo lengvas apgailestavimas, kad jis pats neturi mokslinio laipsnio. Tačiau pastaroji aplinkybė iš tiesų nieko nereiškė, nes Daugelis buvo aukščiausio lygio profesionalas, tikra vaikščiojanti dailės enciklopedija. Paklaustas apie kokį nors eksponatą arba kadaise Kaune kūrusį, bet šiandien menkai žinomą dailininką, virsdavo triušius iš skrybėlės traukiančiu fokusininku: savo unikalioje atmintyje ir kabineto lentynose sukrautuose archyvuose jis surasdavo aibę netikėčiausios informacijos ir ja be jokių išskaičiavimų pasidalindavo. Kaupė bei saugojo viską, ką tik galima kaupti, ir šia prasme buvo muziejininkas iš prigimties ir pašaukimo. Be M. K. Čiurlionio, kurio palikimą kaip įmanydamas populiarino, ypatingą silpnybę jautė art deco stiliui ir nuosekliai domėjosi von der Roppų giminės kolekcijomis.
Osvaldas pirmasis Lietuvoje prabilo apie art deco dailę – iki tol šis terminas nacionalinėje menotyroje nebuvo vartojamas. Tai prilygo legendose nutinkančiam atkerėjimui, kai įspėjus efemeriško debesies vardą, šis nusileidžia žemėn ir virsta materialiu ežeru. Art deco įvardijimas tarpukario Kauno architektūrai ir menui suteikė konkretų turinį bei tarptautinį kontekstą. Tai, ką iki tol įstengta nusakyti tik apytikriai, vieno burtažodžio dėka įgijo fundamentalaus konceptualumo. 1998 m. drauge su Giedre Jankevičiūte surengta paroda „Art deco Lietuvoje“ tapo įsimintiniausia pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio istorine dailės apžvalga, o jos proga sudarytas ir Mildos Kairaitienės apipavidalintas katalogas – pirmuoju vakarietiškus standartus atitinkančiu muziejų leidiniu, kuris dar ir šiandien neprarado pirmykščio patrauklumo.
Osvaldas visokeriopai palaikė art deco tyrinėjimus. Buvo persiėmęs laikinosios sostinės estetikos dvasia. Ne tik muziejaus fonduose kaupė, bet ir asmeniškai kolekcionavo tarpukario spaudinius, šlagerius, dirbinius, o art deco laikus vaizduojantys britų filmai apie Agathos Christie sufantazuotą įžymųjį belgų detektyvą Hercule‘į Poirot buvo jo mėgstamas televizijos serialas. Nors pagal kilmę netikras kaunietis (mat gimė Naujamiestyje, Panevėžio rajone, po to kurį laiką mokėsi Vilniuje), savo veikla, interesais bei manieromis augte įaugo į šio stiliaus apraiškų prisodrintą kultūrinę Kauno terpę. Todėl jei reikėtų sukurti Kauno, kaip Lietuvos kultūros sostinės, herbą, jame, be kitų ženklų, įkomponuočiau simbolinį Daugelio atvaizdą.
Pirmąkart Osvaldą išvydau 1984 m., kai šis tebuvo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Tapybos skyriaus eilinis. Mane, Vilniaus mergiūkštę, rinkusią medžiagą diplominiam darbui, pribloškė jo besąlygiškas profesinis atvirumas ir sovietmečiu itin retas nesuvaržytas bendravimas. Įstabu tai, kad, nepaisant metai iš metų solidėjančio socialinio statuso, šias savybes jis išsaugojo visą gyvenimą. Regis, jis visada vadovavosi egzistencine nuostata: šviesti – skatinti – dalintis. Šiuo atžvilgiu kaip iškalbingas pavyzdys minėtina Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijų istorija. Kai Lenkijoje gyvenantys palikuonys visais lygmenimis kreipėsi į Lietuvos valstybę mėgindami atsiimti grafo nuotraukų rinkinį, Daugelis dėjo pastangas, kad šios kadaise Pauliaus Galaunės išgelbėtos vertybės pasiliktų muziejuje, tačiau kartu sudarė kuo palankiausias sąlygas jomis naudotis. Beveik priešprieša prasidėjusių santykių rezultatas – ne tik giminės atstovų ir Kauno muziejininkų draugystė, bet ir privataus Kosakovskių fondo sukurtas skaitmeninis archyvas „Wojtkuszki“, kuriame publikuojama daug Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomų neįkainojamų dokumentų.
Akivaizdu, kad jo valdžioje atsidūrusį turtą Osvaldas suvokė ne kaip asmeninę ar žinybinę, bet kaip tarptautinės reikšmės nacionalinę nuosavybę, o muziejų suprato kaip visuomenei atvirą organizmą, kurio sėkmingas funkcionavimas priklauso nuo kolektyvinių darbuotojų pastangų, jų tarpusavio paramos ir sutarimo. Be abejo, įtampos neišvengta (tereikia atsiminti 2008 m. ekonominės krizės negandas). Tačiau nepaisant visko, institucijos laivas plaukė į priekį, pasitikdamas vienas už kitą rimtesnius iššūkius. 2003 m. buvo rekonstruota M. K. Čiurlionio kūrinių galerija, 2005 m. iš LR Prezidento kanceliarijos perimta ir gyvybingu kultūros židiniu paversta istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra, 2006 m. pradėtas kapitalinis pagrindinių rūmų atnaujinimas. Greta šių finansiniu ir organizaciniu požiūriu sudėtingų uždavinių vykdyti tiriamieji, parodiniai, edukaciniai projektai. Pradėta viešinti Lietuvos dvarų ir šeimų kolekcijas. Būtent Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus bene pirmasis šalyje žiūrovus pakvietė į socialiai angažuotas antropologinio pobūdžio parodas, į kurių rengimą įsitraukė ištisos vietos bendruomenės. Būta ir nepamirštamų vienkartinių žybtelėjimų. Atmintin įstrigo 2014 m. Osvaldo Hamburge atrinkti ir į Kauną pargabenti Aliutės Mečys paveikslai – tokios kraštutinės, nesumeluotos ekspresijos kupinas menas Lietuvos ekspozicijų salėse dar nebuvo regėtas. Žinoma, visi šie darbai, renginiai bei įvykiai – daugybės žmonių triūso išdavos (juos inicijavusius ar prie jų prisidėjusius tektų ilgai vardinti). Tačiau negalima ignoruoti ir kitko: visa tai įgyvendinta ne kur kitur, o Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kuriam nuo 1992 m. vadovavo Osvaldas Daugelis.
Nei Osvaldui, nei jo bendradarbiams idėjų ir entuziazmo niekada netrūko. Chroniškai stigo lėšų. Stringantis finansavimas smarkiai ribojo galimybes. Neretai ši stoka atsigręždavo prieš įstaigos vadovą – direktorius sulaukdavo įvairių, dažnai nepamatuotų, priekaištų. 2019-ieji užgriuvo dramatiškais pokyčiais. Galop įveikęs emocinę blašką, Daugelis, atrodė, nusiramino, atsitiesė, vėl kibo į darbus. Visi ženklai leido manyti jo gyvenime prasidedant naują etapą. Be administracinių pareigų naštos, be gausybės alinančių medžiaginių problemų, be biurokratinio formalizmo. Nuo šiol – tik mokslas, menas, kūryba. Tegyvuoja laisvė!.. Ir čia nutiko vienas skaudžiausių žmogiškųjų scenarijų, kai nežinia dėl ko staiga įsikišusi Apvaizda užšauna vartus, išardo kelius, sugriauna tiltus į, rodos, ranka pasiekiamą ateitį.
Osvaldas išėjo ramų, saulėtą sekmadienio rytą. Mes, paliktieji, neįstengiame įžvelgti jo išėjimo prasmės, nepajėgiame logiškai paaiškinti to, kas jį, o drauge mus visus ištiko. Didžios paslapties akivaizdoje belieka viena: nutilti ir nulenkti galvas.
Jolita Mulevičiūtė