Kreipimasis dėl Lietuvos literatūros ir meno archyvo

2014 m. pradžioje Ministrų kabinetas pritarė Viešojo valdymo tobulinimo komisijos pasiūlymams dėl mažų įstaigų (iki 20 pareigybių) skaičiaus mažinimo. Ministerijos, kurių valdymo srityse veikia tokios įstaigos, turi įvertinti pateiktus pasiūlymus ir iki kovo 1 d. pristatyti komisijai šių įstaigų pertvarkymo ir veiklos optimizavimo planus. Iki minėtos dienos Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba Kultūros ministerijai turi pateikti 10 archyvų reorganizavimo planus. Tarp kitų numatyta reformuoti Lietuvos literatūros ir meno archyvą. Manome, kad ši įstaiga dėl savo veiklos specifikos ir visuomeninės bei kultūrinės reikšmės neturėtų patekti į reformuojamųjų tarpą, todėl Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID) kreipiasi į LR Prezidento kanceliariją, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, Ministrą Pirmininką, LR Kultūros ministeriją ir Lietuvos vyriausiąjį archyvarą dėl Lietuvos literatūros ir meno archyvo išsaugojimo.
LR Prezidento kanceliarijai 2014-02-26 / Nr. 3

LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui

Ministrui Pirmininkui

LR Kultūros ministerijai

Lietuvos vyriausiajam archyvarui

KREIPIMASIS DĖL LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO

2014 m. pradžioje Ministrų kabinetas pritarė Viešojo valdymo tobulinimo komisijos pasiūlymams dėl mažų įstaigų (iki 20 pareigybių) skaičiaus mažinimo. Ministerijos, kurių valdymo srityse veikia tokios įstaigos, turi įvertinti pateiktus pasiūlymus ir iki kovo 1 d. pristatyti komisijai šių įstaigų pertvarkymo ir veiklos optimizavimo planus. Iki minėtos dienos Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba Kultūros ministerijai turi pateikti 10 archyvų reorganizavimo planus. Tarp kitų numatyta reformuoti Lietuvos literatūros ir meno archyvą. Manome, kad ši įstaiga dėl savo veiklos specifikos ir visuomeninės bei kultūrinės reikšmės neturėtų patekti į reformuojamųjų tarpą, todėl Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID) kreipiasi į LR Prezidento kanceliariją, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, Ministrą Pirmininką, LR Kultūros ministeriją ir Lietuvos vyriausiąjį archyvarą dėl Lietuvos literatūros ir meno archyvo išsaugojimo.

Lietuvos literatūros ir meno archyvą buvo bandoma reorganizuoti dar 2007–2008 m. tuometinio Lietuvos archyvų departamento iniciatyva, vadovaujantis Valstybės valdymo tobulinimo komisijos (Saulėlydžio komisijos) išvadomis. Tada atsižvelgus į kultūrinės visuomenės argumentus archyvas buvo išsaugotas, tačiau remonto sumetimais iškeldintas iš pastato Mindaugo g. 8 į miesto pakraštį O. Milašiaus g. 19.

Mūsų nuomone Lietuvos literatūros ir meno archyvas yra geriausiai tvarkomas archyvas Lietuvoje, o tyrėjų darbui sudarytos labai palankios sąlygos: puikiai sutvarkyti fondai ir informacinė sistema (apyrašai, kartotekos, detalios fondų rodyklės), greitas ir patogus aptarnavimas. Jame sutelkti įvairių XX a. kultūros įstaigų dokumentų fondai ir asmenų (rašytojų, teatralų, dailininkų, muzikų, kitų garsių kultūros veikėjų) archyvai. Mokslo ir kultūros visuomenė aukštai vertina šio archyvo veiklą, todėl ne vienas žymus asmuo (V. Drėma, V. Landsbergis-Žemkalnis, M. Martinaitis, S. ir V. Kisarauskai ir kt.) savo rankraščių, fotodokumentų, netgi dailės kūrinių saugojimą patikėjo būtent šiai institucijai.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas yra labai reikšminga specializuota lituanistinio kultūrinio paveldo saugojimo įstaiga, tad planuojamas jo „prijungimas“ prie Lietuvos valstybinio naujojo archyvo sukeltų tam tikrą įtampą kultūrinėje visuomenėje. Literatūros ir meno archyvas veikia nuo 1968 m. ir LDID nariai yra įsitikinę, kad nevertėtų griauti tai, kas sėkmingai funkcionuoja jau beveik 50 metų. Šio archyvo rinkiniai vertingi kaip nedaloma visuma, kuri turi būti išsaugota ir aiškiai apibrėžta. Archyvo fondų kaupimo specifika, jų turinys ir dokumentų pobūdis skiriasi nuo kitų Valstybinėje archyvų sistemoje esančių archyvų. Jo fondai nuolat pildomi ir atnaujinami, komplektavimo darbų apimtys tik didėja. Nedidelės įstaigos išskirtinumas leidžia kur kas lanksčiau komplektuoti fondus, individualiai bendrauti su jų sudarytojais, teikia geresnes darbo sąlygas lankytojams. Jo unikalumas yra privalumas, demonstruojantis išskirtinį mūsų valstybės dėmesį kultūrai. Siūlytume pasinaudoti kitų Europos ir Šiaurės Amerikos šalių praktika, kuriose archyvų centralizacija yra vertinama kaip neigiamas reiškinys, o mažieji specializuotieji archyvai yra globojami ir branginami. Esame tvirtai įsitikinę, kad Lietuvos literatūros ir meno archyvo reorganizacijos projektas yra nemotyvuotas ir žalingas Lietuvos kultūrai. Įgyvendinus šį projektą, dokumentai nenukentėtų, tačiau būtų sunaikintas reikšmingas ir gyvybingas kultūrinis centras.

2014 m. vasario mėn. 25 d. LRT radijo laidoje „Ryto allegro“ Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis teigė, kad „optimizavus“ reorganizuoti numatytų dešimties archyvų darbą būtų sutaupyti 5 etatai, todėl abejojame, kad tokia reforma net ekonominiu požiūriu yra tikrai efektyvi ir naudinga. Juk ekonomine nauda taip pat galime vertinti efektyvesnį mažų įstaigų valdymą, mažesnį biurokratinį aparatą, pertvarkų metu atimtą laiką nuo tiesioginių pareigų vykdymo, reorganizacijos įgyvendinimui išleistus finansus. Nemanome, kad taip drastiškai per Nepriklausomybės metus sumažėjus darbuotojų skaičiui visoje Lietuvos archyvų sistemoje dar įmanoma surasti „vidinių resursų“ darbų optimizavimui ir nesibaigiančių reformų įgyvendinimui.

Reikalaujame, kad Lietuvos literatūros ir meno archyvas išsaugotų savarankiškumą – nebūtų jungiamas nei su vienu Lietuvos archyvu. Taip pat manome, kad norint optimizuoti šio archyvo darbą derėtų įdarbinti dar bent 3–4 specialistus dokumentų tvarkymui ir skaitmeninimui (nuo 1991 m. archyvo darbuotojų sumažėjo nuo 42 iki 19), o po numatyto remonto, modernizavus saugyklas, pagerinus dokumentų kaupimo, saugojimo ir panaudojimo sąlygas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas būtų sugrąžintas į pastatą Mindaugo g. 8. Taip pat turime atkreipti LR Vyriausybės, LR Seimo, Kultūros ministerijos dėmesį į tai, kad save ir savo kultūrą gerbiančių šalių paveldosaugos ir archyvistikos praktikoje priimta, kad reti spaudiniai, senieji rankraščiai ir kultūros dokumentai saugomi miesto centre, o ne pakraštyje.

LDID pirmininkė dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė