Lakpričio 12-ąją netekome puikaus žmogaus, mūsų draugijos garbės nario. Visada nuoširdaus, atidaus, geranoriško, pajuokaujančio. Su savitu požiūriu į gyvenimą, kultūros reiškinius ir procesus visuomenės gyvenime. Žmogaus, pergyvenusio tremtį ir net stalininio režimo paskelbtą mirties nuosprendį. Ši patirtis lydėjo lyg tamsus šleifas, ypač kai 1958 m. grįžęs iš Sibiro norėjo siekti aukštojo mokslo Lietuvoje. Bet atkaklumas užmezgė ir sunokino išskirtinius vaisius: dirbdamas Šiaulių autobusų parke šaltkalviu-dažytoju neakivaizdžiai studijavo Leningrado I. Repino dailės institute. 1966 m. jį baigė su pagyrimu, vėliau tame pačiame institute studijavo aspirantūroje, apgynė dailėtyros daktaro laipsnį (1974). Nuo 1966 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau – Šiaulių universitete, nuo 1988 m. – šio universiteto profesorius. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje trūko menotyros mokslo daktarų, o ypač profesorių, turinčių habilituoto daktaro mokslo laipsnį. Sunkiai jį iškovojęs Rusijoje (Lietuvoje dėl „tamsiojo“ praeities šešėlio net nebuvo suteikta galimybė siekti šios mokslinės pakopos), prof. Vytenis Rimkus negailėjo savo laiko ir jėgų dalyvaudamas daugybėje įvairių mokslo institucijų doktorantūros komitetų veikloje ir akademinę visuomenę palydėjo visą plejadą talentingų, atsidavusių savo profesijai mokslininkų.
Šiauliai tapo profesoriaus uostu, o jis miesto kultūriniame gyvenime – ryškiausia asmenybė. Čia rengė parodas, jų katalogus. Dalyvavo knygų pristatymuose, koncertuose, parodų atidarymuose, etc. savo asmeniu laiduodamas kultūrinį vyksmą visuomenei. V. Rimkui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas (2000), už nuopelnus Lietuvos kultūrai 2015 m. įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Įteikiant šį apdovanojimą kuklus profesorius sakė: „Esu paprastas šiaulietis, nuo vaikystės iki šių metų su nedideliais įtrūkimais čia prabėgo gyvenimas. Mano gyvenime buvo mokykla, muziejus ir biblioteka – trys pirminiai ir galutiniai taškai, tačiau juos visus jungia knyga – raidės, tekstas, ir ne koks kitas, o lietuviškas, lietuvių kalba, kuri įtvirtina mūsų tapatybę, telkia mūsų mažą, bet labai stiprią tautą“.
Per netrumpą savo gyvenimą jis publikavo keletą tūkstančių straipsnių, parengė triženklį skaičių parodų katalogų, išleido per dvidešimt knygų. Knygų pavadinimai – „Ablinga“ (1977, rusų k.), „Mūsų tautodailininkai“ (1995), „Tautodailė Šiauliuose“ (1998), „Dailininkas Antanas Krištopaitis“ (1999), „Joana Taujanskienė“ (1989), „Ir nemirs akmuo… Juozas Liaudanskis – Kelmės krašto dainius“ (2005), „Antanas Visockis“ (2006), „Epochų sandūros: mano takai ir takeliai“ (2007), „Jaroslavas Rimkus – dailininkas, pedagogas, visuomenininkas“ (2012) ir kiti – rodo pagrindinius profesoriaus domėjimosi objektus: tautodailę ir Šiaulių profesionalią dailę.
Vytenis Rimkus buvo kūrybingas, kupinas originalių minčių menotyrininkas. Ne visas jas spėjo sutalpinti tekstuose, bet jo idėjos ir šmaikščios įžvalgos sklido tarp kolegų žodiniu pavidalu ir darė įtaką dailės procesui. Turėjo savo tvirtą požiūrį, gynė jį neišsižadėdamas, bet buvo tolerantiškas savo oponentams, niekada nesiimdavo asmeniško „keršto“. Atsiminsime jį kaip išmintingą pedagogą ir kultūros bei dailės žinių skleidėją, dailininką.
Šią liūdną akimirką reiškiame užuojautą šeimai ir Šiaulių kultūros visuomenei.